Ar netrūksta gėlytei vandens?

Panaudodami įgytas gamtos pažinimo, matematikos ir informatikos žinias šeštokai turėjo sukonstruoti robotuką, kuris palietęs vazonėlyje augančios gėlytės žemę, pasakytų ar šiai pakanka drėgmės.

Pirmiausia mokiniai buvo supažindinti su darbo saugos taisyklėmis. Paskui susipažino su priemonėmis. Pirmiausia su mikrovaldikliais, kurių pagalba programuos (micro:bit). Maitinimo šaltiniais (baterijomis) patikrino, ar kompiuteriukai veikia. Vienų kompiuteriukai judėjo, kitų – šypsojosi. Jie rodė prieš tai edukacijoje dalyvavusių vaikų programuotus kodus. Metodininkės Linos padedami mokiniai mokėsi koduoti micro:bit internetiniame MakeCode bloke. Iš pradžių, užrašę programoje linksmus tekstus bei parinkę melodijas, kodus parsiuntę į kompiuteriukus grožėjosi savo darbo rezultatais. Paskui jau programavo robotukus, kad jie pajustų drėgmę ir sausrą.

Mokiniai žinojo, kodėl palietus daiktą, iškart supranti, koks jis.  Signalas žaibiškai pasiekia smegenis. Laboratorijoje smegenys – tai mikrobitai. O jų rankomis buvo laidai su žnyplutėmis (krokodiliukai). Kad robotukas reaguotų jam reikalingi skaičiai (tai skaitmeninis prietaisas). Metodininkės padedami mokiniai atliko tyrimus ir nustatė sausros bei drėgmės skaičių vidurkius, kuriuos užrašė programavimo koduose. Prie sausros nupiešę liūdnus veidelius, prie drėgmės – linksmus, ir parsiuntę kodus į kompiuteriukus, stebėjo, kaip robotukai šypsosi reaguodami į drėgmę ir kaip nuliūsta, kai nepakanka jos.

Smagiausia atrakcija mokiniams buvo išbandyti, kaip veikia atvira ir uždara grandinės (dar nesimokyta fizika). Vaikai ir rankas, ir kaktas vienas prie kito glaudė stebėdami robotukų reakciją.

Metodininkė Lina pakvietė šeštokus atvykti į STEAM dirbtuves septintoje klasėje.