Literatūrinė popietė „Močiučių lobynas“

Spalio 8 dieną Alizavos pagrindinės mokyklos bibliotekoje skambėjo juokas, šilti žodžiai ir plojimai. Pradinių klasių mokiniai su džiaugsmu sutiko savo močiutes – brangiausius šeimos lobius, atsiliepusias į kvietimą ir atvykusias į literatūrinę popietę „Močiučių lobynas“. Šauniausios viešnios buvo pasodintos į išpuoštas kėdes – tarsi į karališkus sostus.

Šventę pradėjo ketvirtokė Smiltė, perskaičiusi ištrauką iš Virgio Šidlausko knygos „Stogas, po kuriuo auginu žvaigždes ir lietų“ – švelnios ir šviesios istorijos apie mergaitę Mirilę ir jos močiutę. Klausantis šių žodžių, ne vienas šypsojosi – juk kaip gera turėti močiutę, kuri visada žino atsakymus į pačius svarbiausius gyvenimo klausimus...

Bibliotekininkė kalbėjo apie šiandienines knygas – spalvingas, meniškai iliustruotas, kupinas prasmės. O kokios knygelės lydėjo mūsų močiučių vaikystę?
„Jos buvo labai pamokančios“, – pasakojo močiutės, atsivertusios senas, laiko pageltusias, bet širdžiai brangias knygeles ir paskaičiusios ištraukų.

Bibliotekininkė visus pradžiugino šiuolaikiška pasaka – skaitmenine istorija „Batas ir skrybėlė“. Po to močiutės leidosi į kūrybinį nuotykį: pratęsė pasakojimą, prasidėjusį žodžiais „Gyveno kartą daili mergelė...“, kiekviena pridėdama po sakinį. Taip gimė linksma, netikėtumų kupina istorija.

Ketvirtokas Kristupas visus nudžiugino perskaitydamas eilėraštį „Vestuvės“ iš labai seno pradžios mokyklos vadovėlio – lyg langą į senų laikų pasaulį.

Vėliau močiutės dalijosi savo pomėgiais.
Marytė atnešė parodyti šilčiausių, pačios megztų kojinių – ir mažoms kojytėms, ir didelėms pėdoms – ir nuostabiausią nėrinį - šaliką.
Rasa pasakojo, kad mėgsta megzti, skaityti, grybauti ir gaminti gardžiausius patiekalus.
Jolanta – tikra auksarankė, kurios rankose atgyja įvairiausi rankdarbiai. Ji bibliotekai padovanojo nuostabų savo kūrinį.
Danutė atvyko su krepšeliu gardumynų – kvepiančiu pyragu ir putliais keksiukais.

Vaikai garsiai dalijosi pasakojimais apie savo močiutes ir senelius – kokie jie išradingi ir darbštūs.

Vėliau visi drauge žaidė žaidimus – „Tiesa ar melas?“, „Atspėk, ką turiu kišenėje?“, „Atpažink savo anūkėlį!“ – ir juoko buvo tiek, kad net sienos atrodė džiaugsmu prisipildė.

Močiutės mažiesiems įsegė ženkliukus „Vasara su knyga“, o vaikai pažadėjo – knygas skaitys ne tik vasarą!
Bibliotekininkė apdovanojo tuos, kurie įveikė vasaros skaitymo iššūkį – įteikė diplomus ir mielas dovanėles.

Knyga visais laikais buvo, yra ir bus tiltas tarp kartų. Joje – žmonijos išmintis, kurią tereikia pasiimti.

Ketvirtokai nuoširdžiai dėkojo močiutėms už šilumą, už pasidalintus prisiminimus ir už tai, kad papuošė jų dieną. Kiekvienai įteikė simbolinę atminimo dovanėlę – mažą ženklą didelės meilės ir dėkingumo.