Naujienos
Pilietinių iniciatyvų projektas „Dijūta, kalnali“

Kaimų žmonėms senstant ir mirštant į užmarštį nueina neužfiksuota gimtinės istorija. Tai žinodami prieš keletą metų organizavome projektą „Legendos ir padavimai Alizavos apylinkėse“. Su tuometiniais mokiniais apklausėme senuosius gyventojus ir užrašėme jų pasakojimus apie archeologinių bei reljefinių paminklų kilmę. Iš visų pasakojimų įdomiausias pasirodė apie Dijokalnį Zasinyčių miške. Kalną tada mums parodė ir apie jį papasakojo Donatos, Gedimino ir Giedriaus senelis Julius Bickus. Deja, šiandien jo jau nebėra mūsų tarpe, išliko tik jo pasakojimas.

                      Kadaise, maždaug prieš 8 kartas, šalia kalno gyvenęs milžinas Dijokas. Kažkas iš tolimų giminaičių jį buvo prakeikę ir todėl kalnas buvęs užburtas. Subatvakariais ant kalno šokdavusios vaidilutės. Bet jos linksmindavusios tik iki 24 valandos, nes vėliau imdavę vaidentis. Rytais žmonės skubėdavę į kalną rinkti šokėjų pamestų papuošalų. Žmonės norėję nupjauti ant kalno augantį ąžuolą, tačiau negalėję, kol gyvas buvęs Dijokas. Bet vėliau kažkas nužudęs milžiną ir ąžuolas buvo nupjautas.

                      Dar kartą aplankyti Dijokalnį padėjo Gintaro Steponavičiaus jaunimo iniciatyvų paramos fondas. Pateikėme konkursui projektą ir gavome dalinį finansavimą.

                      Pamatyti Dijokalnį susibūrė arti trisdešimties savanorių grupė: be viso pulko šaunaus jaunimo- ir tėvelis Romas, ir mama Jolanta, mokytojai- Jūratė, Žydrūnė, Audronė, Eimutis. Net iš Vilniaus atvyko folkloristas Gediminas Žilys su žmona Irena. Iki miško mus pavėžinti pasisiūlė mokyklos direktorius Gintaras Paškauskas, o mūsų darbo įrankius ir maistą į mišką su visureigiu Land Rover atgabeno Vladas Užtupas.

                      Anot svečio Gedimino pajuokavimų, tokie ypatingi kalnai kaip Dijokalnis yra pasislėpę nuo žmonių ir nenori, kad juos kas surastų. Pasukome nuo pagrindinio kelio, o čia- žolių aukštumas, užžėlę bet kokie buvę takai takeliai. Pabirome po krūmus, po dilgėles virš galvos, ieškodami garsiojo kalnelio. Ir kažin kaip ten būtų buvę, jei ne Romas Balnevičius. Jis- šio miško grybautojas-pirmasis ir surado nuo mūsų pasislėpusį kalną.

                      Ant kalno viršūnės Gediminas sukrovė aukurą iš specialiai vežtų ąžuolinių šakaliukų. Su iš upelio pasemtu vandeniu kiekvienas nusiplovėme rankas, lininiu rankšluosčiu jas nusišluostę, pasveikinome kalną jo garsiąja sutartine „Dijūta, kalnali“. Tada, uždegę aukuro ugnį, sugiedojome sutartinę ugnies deivei Gabijai „Trijų bičių dobilio, Gabijėle, čiūto“. Kadangi Dijokalnio pavadinimas susijęs su pagonių Dievais, sugiedojome sutartinę jų garbei „Dievaitėliai dievai, čiūto, ta-to, rylio, ralyčio“. Pritardamas kanklėmis, Gediminas padainavo dainą augalijai „Šalia kelio ievaras stovėjo“. Tada garbinome derliaus deivę Žemyną. Atnešėme jai dovanų- rugių vainiką, lauko gėlių puokštę, ant aukuro ugnies kiekvienas bėrėme po žiupsnelį rugių ir giedojome sutartinę „Žemele šventoji, žemele juodoji, tūto, tūto“.

                      Po gražių apeigų, užgesinę aukuro ugnelę, ėmėmis aplinkos tvarkymo. Vyrai su benzopjūklais pjovė menkaverčius krūmus, berniukai kapojo jaunas atžalėles, o mes- merginos ir moterys- nešėme šakas tolyn nuo kalno.

                      Po šaunių darbų burnoje tirpte tirpo ant laužo keptos dešrelės ir taip derėjo su gurgždančiais raugintais agurkais. Troškulį numalšinome gaiviu gėrimu, kurį juokais pavadinome „Dijoko krauju“.

                      Įvairiausių potyrių sklidini, su perštinčiomis nuo dilgėlių kojomis, pavargę, bet linksmi, atsisveikinome su Dijokalniu, dar kartą sugiedoję „Dijūta, kalneli“. Mūsų pargabenti su visureigiais atskubėjo Vladas ir Gintaras.

                      Atsisveikinome su kalnu, pasižadėję jį aplankyti pavasarį. Pažiūrėsime, kaip ant jo viršūnės bus sudygę mūsų pasėti rugeliai.

 

                      Danutė Miknevičienė, Alizavos pagrindinės mokyklos bibliotekininkė