Biblioteka
Rašytoja Gintarė Adomaitytė apie konkursą „Skaitymas: sėkmė ir džiaugsmas“

Konkurso istorija dar neilga: apie jį pirmą kartą viešai imta kalbėti 2013 metais, vasario mėnesį Vilniaus knygų mugėje. Kur kas ilgesnė konkurso iniciatorių – LIONS klubų asociacijos – istorija.

Kas jie, tie liūtai, sumanę skatinti vaikus ne tik skaityti, bet ir rašyti apie jiems svarbias knygas?

„Mes tarnaujame“ – taip skamba LIONS klubų asociacijos moto. Ši asociacija įkurta 1917 metais Čikagoje, o Lietuvoje – kur kas vėliau, atkūrus nepriklausomybę. Visame pasaulyje yra apie 46 tūkstančiai klubų (Lietuvoje jų yra 28), kurie vienija įvairiausių specialybių žmones.

Kai Tarptautinės LIONS asociacijos prezidentas paskelbė Neraštingumo mažinimo metus, kiekviena šalis ėmėsi ieškoti savų kelių ir būdų skleisti šviesą.

Kristina Vančienė, Lietuvos LIONS klubų asociacijos gubernatorė, pasitarusi su Lietuvos bibliotekininkų draugija, sumanė mokinių konkursą „Skaitymas: sėkmė ir džiaugsmas“. Partnerystėn pakvietė ir Nacionalinę Martyno Mažvydo biblioteką.

Pusantro šimto rašinių – toks gausus konkurso kraitis, po atrankos mažesnėse bibliotekose pasiekęs Vilnių. Dvylika tekstų ir dvylika iliustracijų papuoš šiuo metu kuriamą 2014 metų kalendorių.

Lapkričio mėnesį Panevėžyje, Gabrielės Petkevičaitės-Bitės bibliotekoje, rengiama konferencija „Socialiai atsakingas verslas Lietuvos vaikų ateičiai“. Jos metu dovanos bus įteiktos konkurso nugalėtojams bei prizininkams, jų lauks ir spektaklis Juozo Miltinio dramos teatre.

„Jei klubai sutiks, šis projektas vyks ketverius metus“ – sako konkurso sumanytoja K. Vančienė.

Tie ketveri metai būtų prasmingi ir svarbūs. Ne tik todėl, kad vienkartiniai trumpalaikiai projektai, net ir labai sėkmingi, visada palieka šiokį tokį kartėlį ar tuštumos jausmą: kur dėti įgytą patirtį?

Konkursą verta tęsti dėl tos pačios priežasties, kuri parūpo LIONS prezidentui: raštingumą puoselėti ne tik svarbu, bet ir kilnu, prasminga.

Nuo ko pradėti recenzijų apžvalgą? Gal nuo blogybių... Jos pirmiausia ir krinta į akį.

Akivaizdi neraštingumo yda liūdino visas tris komisijos nares – poetę Almą Karosaitę, literatūrologę Loretą Žvironaitę ir šių eilučių autorę – rašytoją bei žurnalistę.

Yda pasireiškia ne tik gramatikos taisyklių nepaisymu. Stinga rašto kultūros. Pamirštama, kad recenzijai būtinas pavadinimas, netiksliai rašoma knygos autoriaus pavardė, painiojami personažų vardai. Retsykiais suvoki: jaunasis autorius tik imituoja, kad knygą skaitė. Kitaip juk nelaikytų berniuko mergaite, nesipainiotų įvykiuose, kuriuos bando atpasakoti?

Keista ar ne, bet būta recenzijų iš skirtingų Lietuvos vietų, kuriose apie tą pačią knygą kalbama beveik vienodais žodžiais...

Kas kaltas?

Kalčiausias čia lengvų kelių ieškojimas: žvilgt į ketvirtą knygos viršelį – leidyklos kurtą tekstą, žvilgt į internetą, kur knygos labui taip pat padirbėjo leidyklos redaktoriai... Dar du trys žodžiai „nuo savęs“ – štai ir turime „recenziją“. Gramatikos klaidų tokioje „recenzijoje“ beveik ir nerasime – juk leidyklos redaktoriai (beveik visada... ) – raštingi žmonės. Deja, nerasime nei nuoširdumo, nei asmenybės bruožų.

O gal priežastys kitos – ne vien noras recenzijos rašymu atsikratyti kuo greičiau. Gal baugu būti savimi – reikšti nuomonę, atverti jausmus. Ne tik šiais – visais laikais – atsiranda patarėjų, raginančių mažą ar jauną autorių neišsiskirti, būti kartu su dauguma.

Rašyti be gramatikos klaidų išmokstama. Jei skaitysi – tai ir rašysi. O būti savimi?

Štai kodėl, vertindamos rašinius, būtent autorystei, individualumui, savam stiliui skyrėme ypatingą dėmesį.

Ar kilo man noras dar kartą perskaityti knygą, kurią recenzuoja konkurso dalyvis? Ar pastebėjo jo jauna, žvitri akis ir bręstanti siela tai, pro ką pralėkiau aš?

Taip – atsakau į savo iškeltus klausimus. Laimei, taip. Jaunųjų recenzentų dėka į kai kuriuos kūrinius žvilgterėjau naujai.

Svarbu minėti ir knygas, sulaukusias daugiausia dėmesio. Po šio konkurso (ir ne tik po jo...) populiariausiais rašytojais galime laikyti Nomedą Marčėnaitę, Kristiną Gudonytę, Vytautą Račicką. Gera žinoti, kad įdomūs konkurso dalyviams buvo Violeta Palčinskaitė bei Kazys Saja, dėmesio sulaukė ir Lina Žutautė, Jonas Liniauskas.

Kartu su konkurso nuostatais rengėjai skelbė rekomenduojamų knygų sąrašus. Savaime suprantama, jei tik yra sąrašas, rasis jo kritikas – būtinai rasis.

Pastabos, kurias tuoj skelbsiu, taip pat tik rekomenduojamo pobūdžio – bijau būti kategoriška, nepretenduoju tapti visažine.

Žūtbūt iš sąrašo, skirto pradinukams, būtina perkelti Rudyardo Kiplingo „Džiungles“ (leidykla „Pasviręs pasaulis“). Tai anaiptol ne tos „Džiunglės“ ir ne tas Mauglis, kuriuos matome animaciniuose filmuose ar adaptuotose knygelėse – tai tikrasis, filosofuojantis, sudėtingasis Kiplingas. Tiks vyresniesiems, ypač tiems, kurie skautuoja. Ši organizacija iš Kiplingo ir jo „Džiunglių“ sėmė daug.

Abejoju, ar tikrai stinga sklaidos Melvino Burgeso „Heroinui“. Ši knyga Lietuvoje ir taip neįtikėtinai populiari.

Pasigedau sąraše Urtės Uliūnės jautriųjų pasakų, Renatos Šerelytės Krakatukų knygų ciklo, Vilės Vėl meistriškai parašytų kūrinių. Radau tik po vieną Selemono Paltanavičiaus, Kęstučio Kasparavičiaus knygą – po vieną, nors abu autoriai rašo tikrai daug ir tikrai įdomiai. Būtų nepakeliamai liūdna, jei pamirštume (o sąraše pamiršti...) Rimantą Černiauską ir Gendrutį Morkūną.

Rinkdamos nugalėtojus ir prizininkus, netaikėme jokių kvotų. O juk būna, kad kartais panašaus pobūdžio konkursuose lengvatų sulaukia berniukai ar kaimo vaikai. Kaip jau minėjau, dairėmės asmenybių, turinčių savo nuomonę.

Žvelgdami į nugalėtojų ir prizininkų dvyliktuką, imkimės išvadų.

Dominuoja ne didžiųjų miestų, o mažesnių miestelių ar kaimų vaikai. Yra ir vaikinų, ir mergaičių – pastarųjų kiek daugiau. Nors rekomenduojamų knygų sąrašas savus, lietuvių rašytojus ir skriaudė, jaunieji recenzentai – ne. Iš dvylikos kalendoriui atrinktų recenzijų, septynios – apie lietuvių autorių knygas. Yra rusų, vokiečių, olandų autorių – ne vien pasaulyje dominuojantys anglakalbiai.

Tarp dvylikos konkurso prizininkų net trys – iš Kupiškio rajono, Alizavos pagrindinės mokyklos. Jau senokai įsidėmėjome įdomius Alizavos projektus, skirtus skaitymui. Vadinasi, mano minėtoji taisyklė „Jei skaitysi – tai rašysi“ pasitvirtino.

 

Gintarė Adomaitytė