Biblioteka
Ar kiekviena salė tampa meno sala?

Arba keli žodžiai apie rašytojo dalią Knygų mugėje ir ne tik joje

Pajutau lengvą stumtelėjimą į nugarą: „Na tai kalbėkite“. Prieš mane, salėje, kimšosi vaikai ir paaugliai; už manęs įsitaisė kelios bibliotekininkės. Akimirką jaučiausi kraupiai vieniša. Kodėl aš čia, nepažįstamame man Vilniaus priemiestyje, tolokai nuo namų, kodėl niekas nė nesirengia manęs su auditorija bent keliais žodžiais supažindinti? Ogi todėl, kad prieš keletą metų „Metų knygos rinkimuose“ nominuota buvo ir mano „Paklydusi pasaka“. Sulaukusi kvietimo iš priemiesčio bibliotekos, nutariau: dalyvausiu. Kiekvienam rašytojui smalsu, ką apie jo kūrinį mąsto skaitytojai. Apie mano kūrinį nei jaunieji skaitytojai, nei jų ugdytojai nemąstė nieko. Neįmanoma mąstyti apie knygą, kurios nesi skaitęs. Laimei, vaikai tą kartą susirinko mandagūs, keistai tylūs. Žodis po žodžio, dar žodis... Lyg ir susikalbėjome. Tačiau moralo po tos paskaitos (o kaip kitaip vadinti?) iš bibliotekininkės sulaukiau. Adresuotas jis buvo ne man, o visai rašytojų bendruomenei. Tik pamanyk – tie rašytojai už susitikimus geidauja honoraro, kartais net nemenko honoraro. Išklausiau ir nuoskaudų. Apie ką? Apie neapsakomai skurdžias bibliotekininkų algas. Taip jau nutiko, kad tais metais Lietuvą purtė krizė, to purtymo teko ir mano namams. Minėtame renginyje dalyvavau neprašydama nė menkiausio atlygio – net už kelionę, tegu ir netolimą... Ką jau bekalbėti apie sugaištą (tikriausiai vis dėlto sugaištą...) laiką, nuovargį. Ko gero, tą slogų prisiminimą būčiau nugramzdinusi užmarštin, bet buvau pakviesta pasidalyti įspūdžiais apie akciją „Metų knygos rinkimai“ – ką patyriau keliaudama po Lietuvą, kaip jaučiausi aš bei mano kolegos Vilniaus knygų mugėje, kai jau sulaukėme akcijos finalo. Šiemet, keliaudama su „Čiobrelių dvaru“, jaučiausi kur kas geriau. Prasmingiau. Ir sočiau – jei kam rūpi finansinė mano kelionių pusė. Trukdė tik tai, kad kai kurioms kelionėms pasirinkau prieškalėdinį metą. Perskaityti ne tik mano, bet ir kolegų knygas žmonėms paprasčiausiai pristigo laiko: labiau rūpėjo kalėdiniai vaidinimai, koncertai, karnavalai. Nustebau, kai atlėkė laiškas iš Kupiškio rajono, Alizavos. Nuotraukose regėjau, kad nominantų knygos buvo pateiktos publikai tartum spektaklis: ištraukos ne tik skaitytos, bet ir suvaidintos, salėje būta ne tik mokytojų ar bibliotekininkų, bet ir tėčių, mamų, kitų bendruomenės atstovų. Nejau į Alizavą Kalėdos keliauja kitaip, iš anksto pranešusios, palikdamos laiko ne tik pavartyti, bet ir paskaityti knygas, kurias dovanoja „Metų knygos rinkimų“ akcija?

Kas galėtų atsakyti į klausimą: kodėl vienos salės tampa meno ir kultūros salomis, o kitos – tiesiog salės, kuriose rašytojas vienu metu atlieka kelis vaidmenis: renginio režisieriaus ir aktoriaus, linksmintojo, „Metų knygos rinkimų“ akcijos propaguotojo, retsykiais – ir psichologo ar bent guodėjo. Negaliu skųstis – laimei, negaliu, nes šiemet bekeliaudama patyriau prasmingų akimirkų. Molėtų rajone, Giedraičiuose sutikau bendravardę, svajojančią būti rašytoja; savo akimis mačiau jos sąsiuvinį, kuriame Gintarė rašo apie skaitytas knygas. Autografą tame sąsiuvinyje mano ranka brėžė drąsiai: tas susitikimas – ilgam. Malonu prisiminti ir patį Lietuvos pakraštį – Sangrūdą (netoli Kalvarijos). Iš ten parsivežiau puikų žodį. Vaikams kartais per sunku išdainuoti ilgą žodį: bibliotekininkė. Sangrūdoje tariama kitaip: bibliotekė. Kirčiuojamas trečias skiemuo: malonu ir gera klausyti. Sangrūdoje manęs laukė nemenkas būrelis bibliotekių, o ir bendruomenei pasikalbėti apie literatūrą atrodė svarbu. Salėje gražiai sutarė kelios kartos.

Nežinau, net neįsivaizduoju, ką pasakoja bibliotekų ar mokyklų salėse mano kolegos. Noriu tikėti, kad elgiamės kitaip nei politikai, agituojantys balsuoti tik už juos. Reikia manyti, kad literatūra, skaitymas, knygų teikiamas džiaugsmas (taigi, amžinybė) mums rūpi labiau nei saldi pergalės akimirka, juk taip?

Ne kartą salėse (ir meniškose, ir nelabai) buvau prašyta pristatyti ne tik savo, bet ir kitas penketuko knygas. Šią akimirką svetainės puslapiuose galiu atvirai prisipažinti, kad ne viskas šių metų vaikų literatūros penketuke mane žavėjo... Beje, kai kas žavėjo net labai. Žinau, kad stovėdama prieš skaitytojus privalau simpatijas ir antipatijas pamiršti. Nesu literatūrologė; esu žmogus, bandantis atspėti, kokiam skaitytojui labiausiai tiktų ta ar kita knyga. Skepsis lai lieka namuose, lai pasiilsi ir leidžia pailsėti man reiklumas.

 

Bibliotekių ir mokytojų nuoširdžiausiai prašau: apie tai, kaip balsuoti ir kur balsuoti paaiškinkite, net pademonstruokite Jūs. Jei demonstruos rašytojai, galime įklimpti į nekorektiškumo, net neskaidrumo balą.

O dabar, pasidairę po mažesnes sales, žvelkime į didžiąją – į Vilniaus knygų mugės Vaikų sceną. Apie ją rašau ne pirmą kartą, ir visada tie mano rašymai persmelkti liūdesiu, net nuoskauda. Ar buvote priartėję prie tos scenos pernai, šiemet? Jei taip, matėte: ne scena tai, o triukšmingas balaganas. Šalia jos galima smagiai dūkti, šėlti. Bent kiek susikaupti? Ne. Šaunūs aktoriai, o ypač lėlės mikliose rankose vilioja ir traukia vaikų bei  juos atvedusių suaugusių žmonių dėmesį. Tačiau rašytojo žodis skęsta šurmulyje. Tartum salę įrengę dizaineriai ironizuotų vaikų literatūrą ir jos kūrėjus: tu rašai vaikams? Tai šauk visa gerkle, klijuokis raudoną nosį, mosikuok rankomis ir kojomis, verskis kūlio – taip tau ir reikia, nes nei romano suaugusiems, nei mokslinės monografijos neparašei. Regėjau kaip sunkiai nuo ryškaus, žaismingo, tačiau suaugusiam nepatogaus krėslo bando pakilti senyva močiutė, kaip spurda jame ir draugiškos rankos dairosi besilaukianti moteris... Ar rūpi kam? Lai ropoja keturiomis, jei jau taip suvaikėjo, kad domisi Vaikų scena. Rimvydo Stankevičiaus knygos „Pūgos durys“ pristatymą Vaikų scenoje galime vadinti įvykiu: talentingas poetas pasuko vaikų literatūros link. Mums, susirinkusiems, rūpėjo viskas: Rimvydo raiškus skaitymas, lydimas kanklių (atsiprašau, nepasiteiravau kanklininko pavardės), poetės Ramutės Skučaitės bei literatūrologo Kęstučio Urbos žodžiai. Įtempėme  klausą, sutelkėme dėmesį – ir išgirdome. Bet tik tie, kurie išgirsti labai norėjo. Kad jau parašiau žodį poetas, tai pakartosiu tai, ką esu teigusi „Literatūroje ir mene“: „Metų knygos rinkimų“ akcijai jau laikas žvilgterti į vaikų penketukus poetiškiau, kitaip tariant, būtina plačiau atverti duris vaikų poetams.

Ką galėčiau papasakoti apie „Metų knygos rinkimų“ akcijos finalą – apdovanojimus Forumo salėje?Reiškiu pagarbą Danguolei Kandrotienei – laimėtojus visada dera pasveikinti ir pagerbti. Tačiau šį kartą visų pirma gerbiu už atvirumą. Laureatė nesigyrė talentu, bet dėkojo draugams ir kaimynams, organizavusiems balsavimą. Taip, toks jau tas gyvenimas virtualioje erdvėje: šis bei tas yra organizuojama. Dėl to nereikia nei piktintis, nei džiūgauti. „Metų knygos rinkimai“ – tai žaidimas, kuriame kiekvienas laikosi bendrų taisyklių, tačiau gali taikyti ir savąsias. Ieškantys tiesos ir teisybės gali ramiai atsidusti: Lietuvoje jau vyksta anoniminiai vaikų ir paauglių literatūros konkursai, kuriuose nesuorganizuosi nieko. Komisija skaito tekstus, jų autorių pavardės nežinomos, ekspertų neįtakoja. O ir kaimynai niekuo nepadės. Tačiau minėtieji konkursai – jau kita tema, ir nagrinės juos kitas ar kita apžvalgininkė.

Gintarė Adomaitytė